Internetiniai žaidimai – šimtaprocentinė marketingo sėkmė?

Jau seniai kalbama apie vieną naujausių priklausomybės formų – priklausomybę nuo kompiuterinių bei internetinių žaidimų. Jie neturi jokio amžiaus cenzo, o pasinėrus į juos „mušami“ nemiegojimo rekordai bei pamirštama, jog rytoj laukia egzaminas ar verslo susitikimas. Stebint masinį šių žaidimų populiarumą neturėtų stebinti tai, jog tokius internetinius žaidimus pradėta naudoti kaip marketingo komplekso dalį. Internetiniai žaidimai gali būti kuriami siekiant padidinti prekės ženklo žinomumą, sukurti ryšį tarp kliento ir tam tikros prekės, naujo prekės ženklo įvedimui ar tam tikrų akcijų rėmimui ir pan. Tinkamai parinkus žaidimo scenarijų galima puikiai įgyvendinti bet kurį iš šių tikslų. Tuo galime įsitikinti pažvelgę į keletą sėkmingų pavyzdžių ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje.

Į savo marketingo strategijas internetinius žaidimus yra įtraukusios net tokios grasios firmos kaip Coca-Cola, Nike ar Toyota. Taip pat labai sėkmingai šį įprastos reklamos analogą pritaikė ,,Frito Lay“ savo traškučių prekiniam ženklui ,,Doritos“ sukūrę internetinį kovų ringą ,,Fight For The Flavour“. Šio žaidimo esmė yra tokia, jog vartotojas apsilankęs jų internetinėje svetainėje gali pasirinkti savo mėgstamiausią traškučių rūšį ir kautis virtualiame kovų ringe. Tačiau įdomiausia yra tai, jog visų vartotojų rezultatai yra išsaugomi ir nuo laimėjimų skaičiaus priklauso, kuri iš eksperimentinių traškučių rūšių liks parduotuvių lentynose, o kuri bus išimta. Taip kiekvienas vartotojas yra skatinamas kovoti už savo mėgstamo produkto išsaugojimą.

Panašiu principu sukurtas ir skustuvų gamintojos ,,Wilkinson“ internetinis žaidimas „Fight for Kisses“. Tik atsidarius internetinį puslapį įtraukia nuotaikingai sukurta istorija apie taip, kaip anksčiau kūdikiai būdavo lepinami mamų bučiniais ir prisilietimais dėl savo itin švelnios odos. Tačiau atsiradus naujiesiems skustuvams vyrai gali susigrąžinti savo žmonų dėmesį, kadangi jų oda tampa tokia pat švelni. Ir štai čia užverda kova dėl bučinių... Susidomėję, šį žaidimą gali rasti šiuo adresu: www.ffk-wilkinson.com

Lietuvoje irgi turime neblogų šios marketingo krypties pavyzdžių. Vienas iš tokių - „Pieno žvaigždžių“ jogurto „Jo“ žaidimas, kuriame vėlgi vyrauja karinga nuotaika. Tik čia vartotojas gali kovoti prieš nesveiką greitąjį maistą šaudydamas šokoladukus bei mėsainius pasistiprindamas atsigeriant jogurto.

Taigi peržvelgus šiuos kelis pavyzdžiu bei paieškojus jų daugiau internete nelieka abejonių, jog toks reklaminis įrankis kaip internetiniai žaidimai tikrai veikia. Tačiau, mano nuomone, yra itin svarbu, jog šie žaidimai būtų kūrybiški bei vizualiai patrauklūs ir įtrauktų vartotoją sukurdami azartą. Taip pat svarbu sukurti tęstinumą, t.y. užsitikrinti, jog vartotojas norės sugrįžti prie šio žaidimo ne vieną kartą. Negalima pamiršti ir konkurencijos faktorių. Juk žmones visuomet traukia galimybė pasivaržyti su kitais, pademonstruoti savo sugebėjimus prieš visus. Tinkamas bei įtraukiantis žaidimas skatina papasakoti apie jį ir kitiems, o juk nėra geresnės reklamos kaip „iš lūpų į lūpas“.

Žinoma negalima teigti, jog internetiniai žaidimai gali visiškai užtikrinti organizacijos marketingo sėkmę, tačiau tinkamai išnaudojus šią nišą galima sulaukti stulbinamų rezultatų mažomis sąnaudomis.

Geidžiamiausi darbdaviai. Kaip jais tampama?

Turbūt ne kartą mūsų šalies ar užsienio žiniasklaidoje teko pastebėti, kad vyksta toks dalykas, kaip geidžiamiausio darbdavio rinkimai. Taip ir mano akis vienąkart užkliuvo už šių rinkimų. O tada pagalvojau – ką tokio tos kompanijos turi, kad tampa geidžiamiausiomis. Tuomet pasižiūrėjau kelerių pastarųjų metų Lietuvos ir pasaulio „geidžiamiausius“. Ir pabandžiau įžvelgti motyvus, kodėl vis tos pačios kompanijos atsiranda šių sąrašų viršuje.

Pradėsiu nuo Lietuvos. Čia aiškūs lyderiai yra bankai, draudimai bei telekomunikacijų kompanijos. Ryškiausias lyderis yra SEB bankas, nuo jo neatsilieka Omnitel, Bitė, Swedbank bei keletas kitų visiems žinomų įmonių. Eilės tvarka kasmet skiriasi, bet iš esmės sąrašo viršuje visada išsirikiuoja tie patys vardai. Na, tik šie metai išskirtiniai, kuomet netikėtai į viršūnes (2-ąją vietą) įskriejo Barclays kompanija, įnešus įvairovės šiuose rinkimuose.

Viena aišku, nuolat išrenkami visuomenėje puikiai žinomi vardai, jokių negirdėtų stebuklų top‘uose nepamatysi. Tai čia kaip ir aiškėja pirmoji balsavimo tendencija – žinomumas.

Kita tendencija, man atrodo, yra tai, kad lietuviai mėgsta balsuoti už dideles ir tarptautines įmones. Galbūt taip yra, nes užsienio kapitalas suteikia darbuotojams daugiau bonus‘ų arba tiesiog vilioja galimybe dirbti su užsienio specialistais.

O konkurso rengėjai bei žiniasklaida kalba apie konkrečias priežastis – atlygį, socialines garantijas, karjeros galimybes ir pan. Nežinau kaip jums, bet manęs tokie motyvai neįtikina. Šiuos dalykus kiekviena kompanija daugiau ar mažiau savo darbuotojui suteikia. Aš norėčiau, kad top‘uose atsidurtų kompanijos, kurios ne tik kad turtingos, sėkmingos ir žinomos, bet turi kažkokį „cinkelį“, gali darbuotojams pasiūlyti kažką išskirtinio.

Nuo šios minties ir pereisiu prie užsienio geidžiamiausių darbdavių sąrašo. Kiekvienais metais žurnalas „Fortune“ paskelbia geriausius JAV darbdavius. Ir ten taip pat galima pamatyti, jog vardai kartojasi: SAS, Google, Genentech, Cisco ir kiti žinomi vardai.

Tačiau pažvelgusi į jų pasiekimus, pamačiau skirtumą nuo Lietuvos geriausiųjų. Čia svarbu organizacijos sukurta kultūra. Šių metų lyderis SAS garsėja kaip turinti „pasitikėjimu tarp kompanijos darbuotojų“ grįstą kultūrą. Apie Google sukurtas darbo sąlygas ir kultūrą turbūt kiekvienas yra girdėjęs ir apie tai pasakoti net nereikia..

Tačiau nebūtina būti gigantu, tam kad darbuotojai trokštų ten dirbti. Štai nesenai dar visai nedidelė buvusi batais internetu prekiaujanti kompanija Zappos.com (dabar jau gerokai išaugusi) ėmė ir išdygo 15-oje vietoje, nušluosčiusi nosį daugybei Amerikos „verslo gigantų“. O to priežastis taip pat yra itin unikali organizacijos kultūra, žinoma kaip „culture of happiness“, kur kiekvienas darbuotojas, nesvarbu kokias pareigas užima, sako, jog ten dirbti gera ir smagu. Vaizdo klipe galite pamatyti ką apie Zappos.com sako vienas iš darbuotojų.

Tad reziumuojant, norėtųsi palinkėti Lietuvos įmonėms sukurti tokią darbo aplinką, kad darbuotojai išėję sakytų ne "kaip gerai, kad mums laiku moka atlyginimus ir dar premijas duoda", o "kaip čia gera dirbti, tobulėti ir siekti rezultatų".

Prašau netrukdyti. Ar dirbu!

Kiek turime įmonių, kurios yra sukūrusios nuotolines ar virtualias darbo vietas? Ar įmanomas kada nors laisvas pasirinkimas – dirbti biure ar savo namuose? Sakysite, nėra čia ko svarstyti – koks darbo pobūdis, tokia ir darbo vieta. Tačiau man toks požiūris kelia nemažai klausimų…

Žmogui, dirbančiam protinį darbą, darbdaviai dažniausiai siekia sukurti patogią darbo vietą – kiekvienas turi savo stalą, kėdę, kompiuterį, telefoną ir kitus būtinus daiktus. Taigi mažiausiai 5 dienas per savaitę normaliomis sąlygomis 8 valandas per dieną mes sėdime toje pačioje vietoje, matome tą pačią aplinką. Keli interneto veikėjai tokias sąlygas vadina gana skurdžiomis siekiant gerų rezultatų. Juk darbdaviai tiki, kad darbai vyks sklandžiai, jei darbuotojas turės visus darbui reikalingus atributus. Čia dažnai pamirštamas poilsis ir aplinka. Dauguma visgi pasisako už darbą namuose – nėra tiek įtampos, galima susiplanuoti savo darbus, keisti aplinką, ilsėtis ir vėl dirbti. Ir čia visai nebesvarbu tampa tai, ar dirbi savo lovoje, ar prie stalo, virtuvėje ar paplūdimyje. Svarbiausias šiuo atveju yra pats rezultatas.

Minimas ir dar vienas „akmuo“ į biuro erdves – trukdžiai. Ne paslaptis, kad darbe daug laiko tiesiog iššvaistoma – kažkas kalbasi, ateina su klausimais, organizuojami susirinkimai, pasitarimai ir pan. Visai tai, be abejo, reikalinga norint atlinkti daugumą darbų, tačiau tai atima daug laiko, išbalansuoja ir atitraukia nuo darbo. Dažnai darbai lieka nepadaryti, tenka pasėdėti ir ilgiau... Bet viskas turi ir savų pliusų – dirbantys namuose pasiilgsta prablaškymų ir bendravimo, juos ima slėgti vienatvė. Be to, nejaugi pavyktų 8 valandas vien tik įtemptai dirbti? Ir taip kasdien? Sakoma, kad mūsų, lietuvių kultūroje itin svarbu atsipalaiduoti ir darbe, pvz., išgerti kavos.

Darbų atžvilgiu, namuose galbūt truputį lengviau – vienas susiplanuoji savo darbus ir dirbi, kiek tik reikia. Be abejo, darbdaviai tokiu darbu nelabai tiki, nes jie nemato savo darbuotojo – o gal jis tiesiog visą dieną miega ar žiūri televizorių? Lektoriai siūlo alternatyvą biure – vieną dieną paskelbti nekalbadieniu, kad visi galėtų atlikti darbus be jokių trukdžių. Visgi man toks variantas sunkiai įsivaizduojamas...

Sprendimo nei ieškau, nei radau, tiesiog šios mintys – puiki proga mums visiems pagalvoti, ką ir kaip mes darome darbe, kokiais principais vadovaujamės. Ar išnaudojame savo laiką, jeigu dirbame namuose, o gal kažką apgaudinėjame? Pabaigai – filmukas apie tai, kaip planuoti mūsų laiką, kad ir mes, ir aplinkimiai liktų patenkinti:

Sop Wasting Time at Work

Uždraustos reklamos..kam jos skirtos?

Perskaitęs Mantės straipsnį, kažkodėl pagalvojau apie uždraustas reklamas. Apie tuos vaizdelius, kurie nepraėjo cenzūros išbandymo dėl per daug žiaurių, ar per daug seksualių, ar dar bala žino dėl kokių scenų. Kad ir kaip bebūtų, man iškilo toks klausimas – kam tokios reklamos yra kuriamos? Kokiu tikslu yra daroma reklama, iš anksto pasmerkta ban‘ui? Juk bet kuriuo atveju į jos kūrimą buvo kišami pinigai, o jos tikslas – kažką parduoti, apšnekėti kokią nors soc. problemą. O čia šast ir reklama neišeina į viešumą, sėdi užrakinta po devyniom spynom, o blogiausiu atveju kūrėjas dar ir baudą gaus už tai, kad rodo tai, ko negalima.

Taigi, pasukau galvą ir išmąsčiau tokias tokių reklamų kūrimo priežastis:

1. Kūrėjas yra naivus ir galvoja, jog cenzūristams tokia reklama neužklius. Tiesa, po to pakontempliavus nusprendžiau, jog tai mažai tikėtina (ko jau ko, bet reklamos kūrėjų bukumu apkaltint nepavyks);
2. Kūrėjas puikiai suvokia reklamos kontraversiškumą, tačiau rizikuoja. O kas, jeigu ji vis tik bus tinkama ir išeis į viešumą. Kūrybinė grupė plos katučių ir bus labai patenkinta.
3. Kūrėjas net ir nenori, kad reklama patektų į teliką. Jam svarbiausia sukurti skandalą, garsą apie kompaniją, produktą, problemą. Reklama skirta pritraukti žmonių dėmesį, nes kaip žinia, uždraustas vaisius pats saldžiausias. Ir reikia dėkot internetui, nes šiandien tas saldus vaisius tampa taip lengvai pasiekiamas. Reklama randa kuo puikiausią nišą egzistavimui ir youtube muša žiūrimumo rekordus.

Taigi, dar kartą dėkodamas internetui, siūlau pasižiūrėti keletą puikių reklamų, kurios dėl vienokios ar kitokios priežasties buvo uždraustos.

Išprotėjusios verslo idėjos

Norite uždirbti milijoną, bet nežinote nuo ko pradėti? Pirmas ir turbūt pats svarbiausias žingsnis – gera verslo idėja. Ir nebūtinai labai logiška, nes net pati keisčiausia mintis gali virsti aukso gysla. Pasidalinsiu keliomis, kurias radau benaršydama interneto platybėse. Gal kils geresnių? :)

Vaikystėj šaltais žiemos vakarais mama man prieš einant miegoti įdėdavo po kaldra tokią guminę pūslę su karštu vandeniu, kad nebūtų taip šalta atsigulus :) O štai viename Londono viešbutyje pasirodo irgi galima tokia lovos šildymo paslauga, tik ją šildo pasirinktas viešbučio darbuotojas. Ir viskas čia labai padoru, „šildytojas“ yra apsirengęs pižama nuo galvos iki kojų.

Visus dirbančius dažniau ar rečiau aplanko mintis „o kad šiandien galėčiau neiti į darbą..“. Išeitis yra. Ji kainuoja 25$. Didžiojoje Britanijoje viena kompanija gana neblogai pelnosi pardavinėdama pateisinimus darbo ar paskaitų praleidimui. Galite rinktis iš plataus asortimento – nuo profesionaliai atrodančio daktaro išrašo iki kvietimo būti prisiekusiuoju teisme. Galim paskaičiuoti, kiek uždirba idėjos sumanytojas, nes jis kiekviena mėnesį sulaukia apie 15 000 užsakymų. Sakyčiau visai neblogai.

Turbūt daugelis iš jūsų matėt filmą „P.S. I Love You“. Tikrai gražus filmas, daug ašarų išlieta jį žiūrint. O kol kiti verkė, kažkam kilo mintis pasiskolinti filmo idėją ir įkurti įmonę „Paskutinės žinutės klubas“. Mintis paprasta - klubo nariai sukuria žinutes, kurias norėtų perduoti artimiesiems po jų mirties, o kompanija pasistengia, kad jie jas gautų. Skamba kraupokai.

Pasaulyje yra begalė kelionių agentūrų, bet žaislų kelionių agentūra yra viena. Ji yra Prahoje. Pasirodo, atsiranda keistuolių, kurie mano, jog jų mylimiausiems vaikystės žaislams būtų neprošal pamatyti pasaulio.Tereikia žaislą nusiųsti į Prahą, o agentūra pasirūpina įamžinti jį žymiausiose miesto vietose. Šeimininkas vėliau gali grožėtis elektroniniu paštu gautomis nuotraukomis.

Akivaizdu - pasaulis tikrai išprotėjęs. Įdomu, ką dar sugalvos ateities genijai?