Internetiniai žaidimai – šimtaprocentinė marketingo sėkmė?

Jau seniai kalbama apie vieną naujausių priklausomybės formų – priklausomybę nuo kompiuterinių bei internetinių žaidimų. Jie neturi jokio amžiaus cenzo, o pasinėrus į juos „mušami“ nemiegojimo rekordai bei pamirštama, jog rytoj laukia egzaminas ar verslo susitikimas. Stebint masinį šių žaidimų populiarumą neturėtų stebinti tai, jog tokius internetinius žaidimus pradėta naudoti kaip marketingo komplekso dalį. Internetiniai žaidimai gali būti kuriami siekiant padidinti prekės ženklo žinomumą, sukurti ryšį tarp kliento ir tam tikros prekės, naujo prekės ženklo įvedimui ar tam tikrų akcijų rėmimui ir pan. Tinkamai parinkus žaidimo scenarijų galima puikiai įgyvendinti bet kurį iš šių tikslų. Tuo galime įsitikinti pažvelgę į keletą sėkmingų pavyzdžių ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje.

Į savo marketingo strategijas internetinius žaidimus yra įtraukusios net tokios grasios firmos kaip Coca-Cola, Nike ar Toyota. Taip pat labai sėkmingai šį įprastos reklamos analogą pritaikė ,,Frito Lay“ savo traškučių prekiniam ženklui ,,Doritos“ sukūrę internetinį kovų ringą ,,Fight For The Flavour“. Šio žaidimo esmė yra tokia, jog vartotojas apsilankęs jų internetinėje svetainėje gali pasirinkti savo mėgstamiausią traškučių rūšį ir kautis virtualiame kovų ringe. Tačiau įdomiausia yra tai, jog visų vartotojų rezultatai yra išsaugomi ir nuo laimėjimų skaičiaus priklauso, kuri iš eksperimentinių traškučių rūšių liks parduotuvių lentynose, o kuri bus išimta. Taip kiekvienas vartotojas yra skatinamas kovoti už savo mėgstamo produkto išsaugojimą.

Panašiu principu sukurtas ir skustuvų gamintojos ,,Wilkinson“ internetinis žaidimas „Fight for Kisses“. Tik atsidarius internetinį puslapį įtraukia nuotaikingai sukurta istorija apie taip, kaip anksčiau kūdikiai būdavo lepinami mamų bučiniais ir prisilietimais dėl savo itin švelnios odos. Tačiau atsiradus naujiesiems skustuvams vyrai gali susigrąžinti savo žmonų dėmesį, kadangi jų oda tampa tokia pat švelni. Ir štai čia užverda kova dėl bučinių... Susidomėję, šį žaidimą gali rasti šiuo adresu: www.ffk-wilkinson.com

Lietuvoje irgi turime neblogų šios marketingo krypties pavyzdžių. Vienas iš tokių - „Pieno žvaigždžių“ jogurto „Jo“ žaidimas, kuriame vėlgi vyrauja karinga nuotaika. Tik čia vartotojas gali kovoti prieš nesveiką greitąjį maistą šaudydamas šokoladukus bei mėsainius pasistiprindamas atsigeriant jogurto.

Taigi peržvelgus šiuos kelis pavyzdžiu bei paieškojus jų daugiau internete nelieka abejonių, jog toks reklaminis įrankis kaip internetiniai žaidimai tikrai veikia. Tačiau, mano nuomone, yra itin svarbu, jog šie žaidimai būtų kūrybiški bei vizualiai patrauklūs ir įtrauktų vartotoją sukurdami azartą. Taip pat svarbu sukurti tęstinumą, t.y. užsitikrinti, jog vartotojas norės sugrįžti prie šio žaidimo ne vieną kartą. Negalima pamiršti ir konkurencijos faktorių. Juk žmones visuomet traukia galimybė pasivaržyti su kitais, pademonstruoti savo sugebėjimus prieš visus. Tinkamas bei įtraukiantis žaidimas skatina papasakoti apie jį ir kitiems, o juk nėra geresnės reklamos kaip „iš lūpų į lūpas“.

Žinoma negalima teigti, jog internetiniai žaidimai gali visiškai užtikrinti organizacijos marketingo sėkmę, tačiau tinkamai išnaudojus šią nišą galima sulaukti stulbinamų rezultatų mažomis sąnaudomis.

Geidžiamiausi darbdaviai. Kaip jais tampama?

Turbūt ne kartą mūsų šalies ar užsienio žiniasklaidoje teko pastebėti, kad vyksta toks dalykas, kaip geidžiamiausio darbdavio rinkimai. Taip ir mano akis vienąkart užkliuvo už šių rinkimų. O tada pagalvojau – ką tokio tos kompanijos turi, kad tampa geidžiamiausiomis. Tuomet pasižiūrėjau kelerių pastarųjų metų Lietuvos ir pasaulio „geidžiamiausius“. Ir pabandžiau įžvelgti motyvus, kodėl vis tos pačios kompanijos atsiranda šių sąrašų viršuje.

Pradėsiu nuo Lietuvos. Čia aiškūs lyderiai yra bankai, draudimai bei telekomunikacijų kompanijos. Ryškiausias lyderis yra SEB bankas, nuo jo neatsilieka Omnitel, Bitė, Swedbank bei keletas kitų visiems žinomų įmonių. Eilės tvarka kasmet skiriasi, bet iš esmės sąrašo viršuje visada išsirikiuoja tie patys vardai. Na, tik šie metai išskirtiniai, kuomet netikėtai į viršūnes (2-ąją vietą) įskriejo Barclays kompanija, įnešus įvairovės šiuose rinkimuose.

Viena aišku, nuolat išrenkami visuomenėje puikiai žinomi vardai, jokių negirdėtų stebuklų top‘uose nepamatysi. Tai čia kaip ir aiškėja pirmoji balsavimo tendencija – žinomumas.

Kita tendencija, man atrodo, yra tai, kad lietuviai mėgsta balsuoti už dideles ir tarptautines įmones. Galbūt taip yra, nes užsienio kapitalas suteikia darbuotojams daugiau bonus‘ų arba tiesiog vilioja galimybe dirbti su užsienio specialistais.

O konkurso rengėjai bei žiniasklaida kalba apie konkrečias priežastis – atlygį, socialines garantijas, karjeros galimybes ir pan. Nežinau kaip jums, bet manęs tokie motyvai neįtikina. Šiuos dalykus kiekviena kompanija daugiau ar mažiau savo darbuotojui suteikia. Aš norėčiau, kad top‘uose atsidurtų kompanijos, kurios ne tik kad turtingos, sėkmingos ir žinomos, bet turi kažkokį „cinkelį“, gali darbuotojams pasiūlyti kažką išskirtinio.

Nuo šios minties ir pereisiu prie užsienio geidžiamiausių darbdavių sąrašo. Kiekvienais metais žurnalas „Fortune“ paskelbia geriausius JAV darbdavius. Ir ten taip pat galima pamatyti, jog vardai kartojasi: SAS, Google, Genentech, Cisco ir kiti žinomi vardai.

Tačiau pažvelgusi į jų pasiekimus, pamačiau skirtumą nuo Lietuvos geriausiųjų. Čia svarbu organizacijos sukurta kultūra. Šių metų lyderis SAS garsėja kaip turinti „pasitikėjimu tarp kompanijos darbuotojų“ grįstą kultūrą. Apie Google sukurtas darbo sąlygas ir kultūrą turbūt kiekvienas yra girdėjęs ir apie tai pasakoti net nereikia..

Tačiau nebūtina būti gigantu, tam kad darbuotojai trokštų ten dirbti. Štai nesenai dar visai nedidelė buvusi batais internetu prekiaujanti kompanija Zappos.com (dabar jau gerokai išaugusi) ėmė ir išdygo 15-oje vietoje, nušluosčiusi nosį daugybei Amerikos „verslo gigantų“. O to priežastis taip pat yra itin unikali organizacijos kultūra, žinoma kaip „culture of happiness“, kur kiekvienas darbuotojas, nesvarbu kokias pareigas užima, sako, jog ten dirbti gera ir smagu. Vaizdo klipe galite pamatyti ką apie Zappos.com sako vienas iš darbuotojų.

Tad reziumuojant, norėtųsi palinkėti Lietuvos įmonėms sukurti tokią darbo aplinką, kad darbuotojai išėję sakytų ne "kaip gerai, kad mums laiku moka atlyginimus ir dar premijas duoda", o "kaip čia gera dirbti, tobulėti ir siekti rezultatų".

Prašau netrukdyti. Ar dirbu!

Kiek turime įmonių, kurios yra sukūrusios nuotolines ar virtualias darbo vietas? Ar įmanomas kada nors laisvas pasirinkimas – dirbti biure ar savo namuose? Sakysite, nėra čia ko svarstyti – koks darbo pobūdis, tokia ir darbo vieta. Tačiau man toks požiūris kelia nemažai klausimų…

Žmogui, dirbančiam protinį darbą, darbdaviai dažniausiai siekia sukurti patogią darbo vietą – kiekvienas turi savo stalą, kėdę, kompiuterį, telefoną ir kitus būtinus daiktus. Taigi mažiausiai 5 dienas per savaitę normaliomis sąlygomis 8 valandas per dieną mes sėdime toje pačioje vietoje, matome tą pačią aplinką. Keli interneto veikėjai tokias sąlygas vadina gana skurdžiomis siekiant gerų rezultatų. Juk darbdaviai tiki, kad darbai vyks sklandžiai, jei darbuotojas turės visus darbui reikalingus atributus. Čia dažnai pamirštamas poilsis ir aplinka. Dauguma visgi pasisako už darbą namuose – nėra tiek įtampos, galima susiplanuoti savo darbus, keisti aplinką, ilsėtis ir vėl dirbti. Ir čia visai nebesvarbu tampa tai, ar dirbi savo lovoje, ar prie stalo, virtuvėje ar paplūdimyje. Svarbiausias šiuo atveju yra pats rezultatas.

Minimas ir dar vienas „akmuo“ į biuro erdves – trukdžiai. Ne paslaptis, kad darbe daug laiko tiesiog iššvaistoma – kažkas kalbasi, ateina su klausimais, organizuojami susirinkimai, pasitarimai ir pan. Visai tai, be abejo, reikalinga norint atlinkti daugumą darbų, tačiau tai atima daug laiko, išbalansuoja ir atitraukia nuo darbo. Dažnai darbai lieka nepadaryti, tenka pasėdėti ir ilgiau... Bet viskas turi ir savų pliusų – dirbantys namuose pasiilgsta prablaškymų ir bendravimo, juos ima slėgti vienatvė. Be to, nejaugi pavyktų 8 valandas vien tik įtemptai dirbti? Ir taip kasdien? Sakoma, kad mūsų, lietuvių kultūroje itin svarbu atsipalaiduoti ir darbe, pvz., išgerti kavos.

Darbų atžvilgiu, namuose galbūt truputį lengviau – vienas susiplanuoji savo darbus ir dirbi, kiek tik reikia. Be abejo, darbdaviai tokiu darbu nelabai tiki, nes jie nemato savo darbuotojo – o gal jis tiesiog visą dieną miega ar žiūri televizorių? Lektoriai siūlo alternatyvą biure – vieną dieną paskelbti nekalbadieniu, kad visi galėtų atlikti darbus be jokių trukdžių. Visgi man toks variantas sunkiai įsivaizduojamas...

Sprendimo nei ieškau, nei radau, tiesiog šios mintys – puiki proga mums visiems pagalvoti, ką ir kaip mes darome darbe, kokiais principais vadovaujamės. Ar išnaudojame savo laiką, jeigu dirbame namuose, o gal kažką apgaudinėjame? Pabaigai – filmukas apie tai, kaip planuoti mūsų laiką, kad ir mes, ir aplinkimiai liktų patenkinti:

Sop Wasting Time at Work

Uždraustos reklamos..kam jos skirtos?

Perskaitęs Mantės straipsnį, kažkodėl pagalvojau apie uždraustas reklamas. Apie tuos vaizdelius, kurie nepraėjo cenzūros išbandymo dėl per daug žiaurių, ar per daug seksualių, ar dar bala žino dėl kokių scenų. Kad ir kaip bebūtų, man iškilo toks klausimas – kam tokios reklamos yra kuriamos? Kokiu tikslu yra daroma reklama, iš anksto pasmerkta ban‘ui? Juk bet kuriuo atveju į jos kūrimą buvo kišami pinigai, o jos tikslas – kažką parduoti, apšnekėti kokią nors soc. problemą. O čia šast ir reklama neišeina į viešumą, sėdi užrakinta po devyniom spynom, o blogiausiu atveju kūrėjas dar ir baudą gaus už tai, kad rodo tai, ko negalima.

Taigi, pasukau galvą ir išmąsčiau tokias tokių reklamų kūrimo priežastis:

1. Kūrėjas yra naivus ir galvoja, jog cenzūristams tokia reklama neužklius. Tiesa, po to pakontempliavus nusprendžiau, jog tai mažai tikėtina (ko jau ko, bet reklamos kūrėjų bukumu apkaltint nepavyks);
2. Kūrėjas puikiai suvokia reklamos kontraversiškumą, tačiau rizikuoja. O kas, jeigu ji vis tik bus tinkama ir išeis į viešumą. Kūrybinė grupė plos katučių ir bus labai patenkinta.
3. Kūrėjas net ir nenori, kad reklama patektų į teliką. Jam svarbiausia sukurti skandalą, garsą apie kompaniją, produktą, problemą. Reklama skirta pritraukti žmonių dėmesį, nes kaip žinia, uždraustas vaisius pats saldžiausias. Ir reikia dėkot internetui, nes šiandien tas saldus vaisius tampa taip lengvai pasiekiamas. Reklama randa kuo puikiausią nišą egzistavimui ir youtube muša žiūrimumo rekordus.

Taigi, dar kartą dėkodamas internetui, siūlau pasižiūrėti keletą puikių reklamų, kurios dėl vienokios ar kitokios priežasties buvo uždraustos.

Išprotėjusios verslo idėjos

Norite uždirbti milijoną, bet nežinote nuo ko pradėti? Pirmas ir turbūt pats svarbiausias žingsnis – gera verslo idėja. Ir nebūtinai labai logiška, nes net pati keisčiausia mintis gali virsti aukso gysla. Pasidalinsiu keliomis, kurias radau benaršydama interneto platybėse. Gal kils geresnių? :)

Vaikystėj šaltais žiemos vakarais mama man prieš einant miegoti įdėdavo po kaldra tokią guminę pūslę su karštu vandeniu, kad nebūtų taip šalta atsigulus :) O štai viename Londono viešbutyje pasirodo irgi galima tokia lovos šildymo paslauga, tik ją šildo pasirinktas viešbučio darbuotojas. Ir viskas čia labai padoru, „šildytojas“ yra apsirengęs pižama nuo galvos iki kojų.

Visus dirbančius dažniau ar rečiau aplanko mintis „o kad šiandien galėčiau neiti į darbą..“. Išeitis yra. Ji kainuoja 25$. Didžiojoje Britanijoje viena kompanija gana neblogai pelnosi pardavinėdama pateisinimus darbo ar paskaitų praleidimui. Galite rinktis iš plataus asortimento – nuo profesionaliai atrodančio daktaro išrašo iki kvietimo būti prisiekusiuoju teisme. Galim paskaičiuoti, kiek uždirba idėjos sumanytojas, nes jis kiekviena mėnesį sulaukia apie 15 000 užsakymų. Sakyčiau visai neblogai.

Turbūt daugelis iš jūsų matėt filmą „P.S. I Love You“. Tikrai gražus filmas, daug ašarų išlieta jį žiūrint. O kol kiti verkė, kažkam kilo mintis pasiskolinti filmo idėją ir įkurti įmonę „Paskutinės žinutės klubas“. Mintis paprasta - klubo nariai sukuria žinutes, kurias norėtų perduoti artimiesiems po jų mirties, o kompanija pasistengia, kad jie jas gautų. Skamba kraupokai.

Pasaulyje yra begalė kelionių agentūrų, bet žaislų kelionių agentūra yra viena. Ji yra Prahoje. Pasirodo, atsiranda keistuolių, kurie mano, jog jų mylimiausiems vaikystės žaislams būtų neprošal pamatyti pasaulio.Tereikia žaislą nusiųsti į Prahą, o agentūra pasirūpina įamžinti jį žymiausiose miesto vietose. Šeimininkas vėliau gali grožėtis elektroniniu paštu gautomis nuotraukomis.

Akivaizdu - pasaulis tikrai išprotėjęs. Įdomu, ką dar sugalvos ateities genijai?



Suit Supply arba sex sells

"Suit Supply" kaip saldus dūmelis iš Olandijos sklendžia ir po truputį svaigina Lietuvos stipriąją lytį. Žinot, keistas poveikis tų Olandiškų gėrybių: vyrukams seilė tįsta, o moteriškoms labai ko jau tais akis graužia. 

Visai neseniai vienam Vilniaus prekybos centre įsikūręs vyriškų kostiumų salonas padavė jaudinančių reklamų šūsnį ir visą jų ciklą pavadino „Shameless“. Na, jeigu visa tai vertintumėme kaip reklamos specialistai, tai užsibrėžti tikslai pasiekti: prekės ženklas į rinką įvestas su garsiu ohooo, akį traukia, kalbas skatina.

Tik va, aš žiūrėjau žiūrėjau į fotosesijos produktą ir galvojau sau, nu ok, vyrukai simpatiški, ypač tas ilgaplaukis su apšepusia barzdele, kostiumai irgi neblogai atrodo (nors koks gi pagaliau ten skirtumas...). Apnuoginti merginų kūnai velniškai patrauklūs, beje, tik moters kūnas gali taip veikti, nes jeigu sukeistume vaidmenis vietomis, o vargeli, kas ten gautųsi. Na, tiesiog negražu ir neestetiška (galbūt dėl to moterėlės ir neturi joms skirtų žurnalų).

Taigi, grįžtant prie „Suit Supply“. Vyras gali sau leisti nusipirkti kostiumą. Vadinasi pinigų vis dar turi, ant komunalkių visų neišleido. O ta moteris – aksesuaras prie jo? Prie kostiumo? Ar šiaip čia ta mintis propaguojama „nusipirksiu brangų kostiumą, tai parodys mano statusą, turėsiu daug mergų“? Žinoma, taip tiesmukai ir paviršutiniškai paspėlioti moters vaidmenį reklamoje negalima, tačiau visa tai labai panašėja į situaciją „Kai norisi mėsos“...

Ar įmanoma aplenkti lyderį?

Ką pirmiausia darote jūs, kai jums iškyla klausimas: kaip gaminti suši, arba koks Everesto aukštis, arba kaip atrodo Azijos aviganis, arba kodėl...? Ameniškai aš dažniausiai apsidairau ar šalia yra kompiuteris ir jei jis yra, nedvejodama naršyklės adreso laukelyje rašau www.google.lt. Manau, nesuklysiu spėdama, jog esu ne vienintelė informacijos ieškanti internete. Manau, jog būsiu teisi ir dėl to, jog dauguma taip pat kaip ir aš pirmiausiai pasirinktų Google paieškos sistemą. Kodėl pirmu taikymu renkamės Google? Nes žinome, kad informaciją rasime greitai, ji bus išfiltruota tiksliai pagal mūsų užklausą ir jos bus daug. Taigi net ir be ilgų statistikos paieškų drįstu teigti, kad Google galima drąsiai ir pagrįstai vadinti paieškos sistemų lydere.

Vis gi, spaudoje spalio mėnesį pasirodė pranešimų (http://bit.ly/cgbsEk), kad Facebook ir Microsoft nori pradėti lenktynes su paieškos internete gigante Google ir atimti iš jos rinkos dalį. Šiuo metu programinės įrangos gamintojai Microsoft priklauso paieškos sistema Bing. Socialiniame tinklapyje Facebook kaupiama daug asmeninės informacijos. Suvienijusios savo jėgas šios komapnijos nori Bing paieškos sistemą internete papildyti socialinio tinklo funkcijomis, kas reikštų, jog paieška būtų labiau pritaikyta prie asmeninių poreikių ir taptų daug tikslenė. Ekspertų teigimu, tai būtų žingsnis, kuris leistų išsiskirti tuo atžvilgiu, kad būtų pateikiama informaciją prie kurios Google tiesiog neturi priėjimo, tačiau net ir tai nereikštų, kad Bing pavyktų aplenkti Google.

Ir tikrai, jau kuris laikas, kai naudojantis Facebook paieška pateikiami dvejopi rezultatai: rezulatai Facebook'e ir rezulatai internete, kuriuos sugeneruoja Bing paieškos sistema. Atlikau keletą eksperimentų ieškodama tam tikros analogiškos informacijos tiek Facebook paieškoje, tiek Bing paieškoje, tiek ir Google paieškoje. Nors ir neturėjau jokios išankstinės nuomonės ar nusistatymo, bet nuojauta neapagavo. Google pateikti paieškos rezulatai buvo tikslesni, jų buvo daugiau ir jie buvo pateikti pirmajame puslapyje, o naudojant Bing ir Facebook paiešką informacijos buvo žymiai mažiau ir jos reikėjo ieškotis einant į kitus puslapius.

Taigi į klausimą ar įmanoma aplenkti lyderį šiandien galima atsakyti, jog lyderis kol kas pirmauja ir Facebook su Microsoft dar reiktų stipriai pasitemti iki jo lygio. Patarimas Google- neužmigti ant laurų, nes turi labai stiprų konkurentą, kuris gali tuoj pradėti lipti ant kulnų. O nuo savęs galėčiau pridėti tik tiek, kad Google kompanija iš vienos pusės gali būti rami- jie jau išsiugdė labai didelį lojalių vartotojų ratą, kurie jau automatiškai nežinodami tam tikro atsakymo ar skubiai prireikus informacijos sako einu pagūglinti...

Prekės ženklas = bendrinis žodis. Kas tada?

Kiekviena įmonė rūpinasi savo prekės ženklo įvaizdžiu pirkėjų akyse. Jis svarbus pozicionuojant ir perpozicionuojant prekės ženklus bei kuriant ilgo laikotarpio prekės ženklo vertę. Kuo prekinis ženklas turės didesnę vertę vartotojo sąmonėje – tuo vartotojas bus pasiryžęs daugiau mokėti už prekę. Stiprus prekės ženklas turi turėti aiškų identitetą, kuris būtų perteikiamas tikslinėms rinkoms, tačiau…ką daryti, kai prekės ženklas tampa tiesiog bendriniu žodžiu?

Jau nieko nebestebina, kai žmonės vaikams keičia “pampersus”, “guglina” po internetą ar “fotošopina” nuotraukas. Prekių ženklai tampa bendriniais tada, kai jie visuomenei taip pažįstami, kad pradedami vartoti bendrine prasme ir dėl to praranda skiriamąsias savybes. Taigi būtų galima teigti, jog “per didelis” žinomumas gali ir pakenkti prekės ženklui. Argi?

Pavyzdžiui, „aspirinas“ JAV yra pripažintas bendriniu žodžiu, bet vis dar yra registruotas kaip prekių ženklas Europoje, taip pat ir Lietuvoje. O žmonių dažnai vartojamas žodis „celofanas“ vis dar yra Europos Bendrijos prekių ženklas, todėl iki šiol yra saugomas. „Jacuzzi“ prekės ženklas taip pat saugomas JAV ir Lietuvoje, nežiūrint į tai, kad visame pasaulyje šiuo žodžiu vadinamos sukūrinės vonios. Taigi prekių ženklų vardai bendriniais tampa gana greitai. Kodėl taip yra? Turbūt pagrindinė priežastis yra ta, jog prekė ar paslauga pradedama itin glaudžiai sieti su prekiniu ženklu. O tai reiškia, kad daug vartotojų ar šiaip visuomenės atstovų ne tik žino šią prekių ar paslaugų rūšį, bet ir tapatina ją su vienu prekės ženklu.

Yra ir nepatenkintų…“Google” kompanija jau yra atkreipusi dėmesį į tai, jog jų prekinis ženklas tampa bendriniu žodžiu, naudojamu apibūdinti informacijos ieškojimą internete. Yra dėl ko ir susirūpinti, kai šiais metais “Google” buvo pripažinta brangiausiu prekės ženklu. Tuo tarpu JAV lingvistai abejoja, ar kompanijai pavyks ką nors pakeisti - "Google" ir įvairios su šiuo pavadinimu susijusios variacijos jau giliai įsišaknijo mūsų kalboje…

Į prekinio ženklo tapimą bendriniu žodžiu galima pažvelgti tiek iš neigiamos, tiek iš teigiamos pusės. Kai prekės ženklas tampa bendriniu žodžiu, yra blogai, nes vien bendrinis žodžio apibrėžimas iškart pasako, kad jis yra toks pat, kaip kiti, tačiau… Prekės ženklas, kuris tam tikrai prekių rūšiai davė pavadinimą ir tapo bendriniu, dažnai vis tiek suvokiamas kaip svarbiausias, kokybiškiausias ar bent yra geriausiai žinomas.

O kurią pusę palaikote Jūs?:)

“Starbucks” Lietuvoje: mitas ar tikrovė?

Rugsėjo mėnesį žiniasklaidoje pasirodžius straipsniams, jog pasaulinis kavos gigantas „Starbucks“ žvalgosi Baltijos rinkoje sujudo ne vienas kavos mėgėjas. Tikrai dažnas iš jų būdamas užsienyje praeidamas šią kavinę ar užėjęs pasimėgauti siūlomais gardžiais gėrimais pagalvoja: „Kodėl visi turi „Starbucks“, o mes ne?“. Taigi, atsiradus pranešimams, jog „Starbucks“ jau derisi dėl patalpų Vilniuje, džiugiai nustebo ne vienas. Tokią informaciją teikė nekilnojamo turto bendrovė „Remax Capital“. Per mėnesį turėjo pasirodyti nauji pranešimai skelbiantys galutinį kavos giganto apsisprendimą.

Pirmoji „Starbucks“ atidaryta dar 1971m. Sietle, JAV. 2009m. pabaigos duomenimis, „Starbucks“ turėjo 16700 kavinių visame pasaulyje. Kol kas artimiausia mums vieta, kur galėtume pasimėgauti šia kava – Lenkija, į kurią rinkos gigantas įžengė 2009 metais. Taigi, gal jau iš tiesų būtų laikas šį visame pasaulyje žinomą, kartais McDonalds prilyginamą, ženklą turėti ir Lietuvoje?

Starbucks – pasaulinis kavinių tinklas

Bet štai... praėjus kone dviem mėnesiams po pirmųjų pranešimų apie „Starbucks“ atėjimą, tinklapyje www.vz.lt atsirado liūdesį sėjanti informacija, jog kavinės atėjimas – tebuvo tik sėkmingai paskleistas juokas, arba vertinant kitaip, gali būti gerai apgalvota nekilnojamo turto bendrovės reklaminė akcija (http://vz.lt/2/straipsnis/2010/10/27/Lietuvoje_vietoj_Starbucks_kavos_-_antis?readcomment=1). Šiame naujai pasirodžiusiame pranešime teigiama, jog jokių rimtų atėjimo planų dar tikrai nėra, ir jei Vilniuje „Starbucks“ ir turėsime, tai ne greičiau nei po metų ar dviejų.

Jei optimistinės prognozės kada ir išsipildytų ir Vilniuje kavinė bus iš tiesų atidaryta, tuomet didžiausią konkurencinį spaudimą pajustų šiuo metu kava mėgautis kviečiantys latvių kapitalo įmonė „Double Coffe“ (kurie pastaruoju metu ir taip patiria ne itin kokius laikus) ir lietuvių kapitalo greitojo aptarnavimo kavinių tinklas „Coffee Inn“. Tai būtų didelis iššūkis šioms kompanijoms ne vien išlaikant savo lojalius klientus, tačiau bus ypatingai sunku pritraukti į savo kavines turistus, kurie, spėju, tikrai dažniau rinktųsi visame pasaulyje žinomą ženklą, prie kurio jau galimai yra pripratę savoje šalyje, nei nežinomą ir negirdėtą kavinukę.

Žinoma, kaip liaudies išmintis sako: svajoti niekas nedraudžia. Taip ir mes galime pagalvoti: kas būtų, jei būtų? Jei atėjęs „Starbucks“ nustatytų gana „įkandamas“ kainas, ar dažnai ten lankytumėtės? O gal kažkas dar ir CV nusiųstų, tam, kad įsidarbinti vienoje šių kavinių ir pamatyti kaip šis tinklas veikia „iš vidaus“?Kas žino, gal jau visai greitai skambinsim vieni kitiems ir sakysim: "Susitinkam prie Starbucks", eisim kavos!" :)

"Omnitel" ir "Tele2" kova

Mobilųjų paslaugų lyderis – „Omnitel“ į rinką atėjo pirmas ir tapo naujų paslaugų bei produktų iniciatoriumi, kurį neišvengiamai pradėjo kopijuoti vėliau į rinką atėjusios bendrovės. Nuožmiausia kova nuo pat pradžių virė tarp „Omnitel“ ir mažiausios kainos strategiją pasirinkusios „Tele2“.

„Omnitel“ pristačius išankstinio mokėjimo kortelę „Ežys“, "Tele2" greitai nukopijavo šį pasiūlymą ir vartotojams pristatė savo išankstinio mokėjimo kortelę „Mažylis“, kuris nuolat skelbėsi esąs pigiausias (dažniausiai atsižvegus į „Ežio“ paslaugų tarifus kaina būdavo sumažinama 1 centu ir taip „Mažylio“ paslauga tapdavo pigiausia). Tuomet prasidėjo nuolatiniai įmonių viena kitos skundimai konkurencijos tarybai dėl priešininkų reklamų, aišku, su teiginiu, kad jos klaidina vartotojus. Taigi nuo 2004m. abiejų operatorių nuomone, mus klaidino ne viena "Tele2" ir "Omnitel" reklama.

2003m. gruodį „Tele2“ kreipėsi į Konkurencijos tarybą su prašymu pradėti tyrimą dėl klaidinančio teiginio „Ežio“ reklamoje, kad tai pigiausia išankstinio apmokėjimo mobiliojo ryšio kortelė (tuometinė kaina - 9Lt), nors „Mažylio“ kaina tuo pačiu metu buvo 8.5Lt. Iš pirmo žvilgsnio toks t Tele2 žingsnis atrodo logiškas ir teisingas, tačiau situacija buvo tokia, kad „Ežiui“ atpiginus kortelės kainą, „Tele2“ už 4 dienų atpigino „Mažylį ir tuomet apskundė „Omnitel“ dėl klaidinančios reklamos. „Tele2“ prašymas nebuvo patenkintas – „Ežio“ reklama nepripažinta klaidinančia.

Kitas kartas nebuvo toks švelnus - abiems įmonėms teko pakloti nemažai pinigų už klaidinančių reklamų platinimą. 2004 metų lapkričio pabaigoje Konkurencijos taryba "Omnitel" paskyrė 30 tūkst. litų baudą už neleistiną lyginamąją reklamą "Faktas juodu ant balto"."Tele2" atsakomąją kampaniją "Tele2" vartotojai džiaugiasi mažiausiomis kainomis" Konkurencijos taryba pripažino neleistina ir skyrė 60 tūkst. litų baudą. Dar 60 tūkst. litų bauda "Tele2" skirta už "Mažylio" kampaniją. Susimokėjus nemažas baudas kiekviena įmonė karą tesė, tačiau jau subtiliau. 2005 metų pavasarį "Omnitel" netgi paragino įmonę "Tele2" prisijungti prie Reklamos garbės kodekso.

Neatsižvelgiant į šį "Omnitel" gestą, kova tarp dviejų įmonių vyko toliau. „Mažylis“ tesė kainų karą su „Ežiu“ kol galų gale „Ežys“ pradėjo pardavinėti SIM korteles už 1litą o „Mažylis“ už 5ct, tačiau nepaisant nuolat akcentuojamų žemesnių kainų, „Mažylis“ prieš pigų-kaip-velnią, o vėliau gazuotą-gazuotą „Ežį“ neatsilaikė, toliau karą su juo tęsė „Tele2“ „Pildyk“ išankstinio mokėjimo kortelė. Pateikiu vieną iš aršesnių, mano manymu, „Ežio“ puolimų prieš „Pildyk“. „Omnitel“ galėjo sau tai leisti, nes dauguma vartotojų „Ežio“ su „Omnitel“ nesieja.

Tuo pačiu metu vyko ir pačio „Omnitel“ karas su „Tele2“: Reklamoje nesunku telepatijos dražė geltonoje dėžutėje susieti su „Tele2“ bei jo oficialia geltona spalva.

Kitas panašus pavyzdys kur žaidžiama spalvomis: mėlyni „Omnitel“ nuliai meta duoda pelėms sugraužti geltoną septynetą (kai tuo metu „Tele2" aktyviai reklamavo pokalbius būtent už 7ct/min). Tačiau nors asociacijas su „Tele2“ galima suprasti, prie jų prisikabinti neįmanoma, nes sūris ir taip yra geltonas, o skaičius 7 „Tele2“ oficialiai nepriklauso.

Deja, „Tele2“ reklamos pavyzdžių prieš „Omnitel“ negalėjau rasti, bet, kiek prisimenu, jų tikrai netrūko.
Paskutinės naujienos iš šių dviejų operatorių fronto: „Tele2“ sukūrus populiarumo ir pripažinimo sulaukusius mini serialus „Pildyk“ bei „Ir turtuoliai taupo“, „Omnitel“ atkirčiu tapo besitęsianti istorija apie du brolius „Extra“ kortelei reklamuoti. Nugalėtojų dar nėra, ir kol abi įmonės stengiasi neatsilikti viena nuo kitos, vartotojams belieka stebėti ir vertinti šias įdomias varžybas . Tokią abiejų mobiliojo ryšio operatorių taktiką ir žaidimą reklamomis galima vertinti skirtingai. Analizuojant jau atliktus jų veiksmus kyla nemažai klausimų. Ar "Omnitel", kaip rinkos lyderiui vertėjo įsivelti į "Tele2" inicijuotą karą? Ar toks abiejų įmonių reklamos karas pakenkė jų reputacijoms?

Apple ir Microsoft “varžybos”

Apple ir Microsoft - įmonės turinčios labai daug bendro ir nuo pat įsikūrimo besivaržančios viena su kita. Abi kilusios iš Silicio slėnio, abiejų pajamos auga kur kas sparčiau nei kitų bendrovių “milžinių” ("Google" – 17 proc. per metus, "Apple" – net 32 proc.). Abiejų įmonių sąskaitose yra po maždaug 24 mlrd. dolerių (65,3 mlrd. litų) ir nei viena neturi skolų. Tačiau ilgą laiką lyderiavusiai Microsoft šiuo metu tenka nusileisti Apple – pagal žinomumą ir rinkos dalį.

Kiekvienas renkasi sau tinkamiausią telefoną, operacinę sistemą, kompiuterį ir kitus paskutiniojo dvidešimtmečio technologinius stebuklus. Tačiau šiuolaikiniame technologijų ir komunikacijos amžiuje labai dažnai įtaką sprendimui, kokios įmonės produktą pasirinkti gali turėti aktyvi komunikacija. Ilgą laiką ištikimai naudojantis vienos įmonės produktais, staiga nuomonė pasikeičia ir pereinama į kitą “barikadų” pusę. Apple pasitelkė visus savo privalumus, naujus “žaisliukus” ir agresyviai komunikavo juos visais įmanomais būdais, ir pasiekė savo tikslą – būti žinomiausiu ir perkamiausiu prekiniu ženklu.

Apple sugebėjo ne tik pritaikyti technines inovacijas savo naujuose produktuose, sukurti patrauklų ir niekam neprilygstantį dizainą bei labai sėkmingą operacinę sistemą, tačiau tinkamai įvertino ir naująsias komunikacines galimybes, kurias pasitelkdamas pasiekė daugybės vartotojų pinigines ir pelnė jų pasitikėjimą.

Microsorft sukūrė pirmąją operacinę sistemą ir Office’ą, be kurio nei vienas nebeįsivaizduojame savo gyvenimo. Per daug metų įsitvirtino rinkoje ir pelnė daugybės vartotojų pasitikėjimą.

Kaip toliau galėtų klostytis “varžybos” tarp Apple ir Microsoft? Kokie žingsniai buvo esminiai Apple įmonei, sugebėjusiai pralenkti ilgametį rinkos lyderį? Kokie pokyčiai galėtų grąžinti Microsoft prarastas pozicijas? Kiekvienas į šiuos klausimus gali pateikti skirtingą atsakymą.